Literatūrologija - šūdinas mokslas
Padėjau draugei su jos pedagogikos bakalauro teorine dalimi - ir kiek įdomybių paskaičiau! Apie bejausmius robotus, mokančius vaikus emocinio intelekto; vykusią paralelę tarp emocinio intelekto ugdymo ir grybų auginimo; kaip savęs suvokimas tėra naratyvinis žaidimas su išgalvotu personažu, kad atskiros smegenų dalys taptų visuma...
Tuo tarpu mes literatūrologijoje skaitome apsinarkašinusių dziedų ginčus apie su materija nesusijusias abstrakcijas ir jų pačių sukurtas tuščias sąvokas; bei tarpusavio subinlaižybą, instrukcijas tai daryti. Kodėl gi tada rinkausi šias studijas? Nes vyliausi pats gauti asmeninių subinlaižių, pats šio veiksmo neatlikdamas. Deja, toje srityje vyrauja nekrofilija ir incest'as - garbinami tik seniai mirę autoritetai bei įtakingų žmonių iškeliami giminaičiai. Vien mano mažame fakultete dėsto trys ar keturi vienos šeimos nariai.
Žodžiu, nesirinkit literatūrogijos. Nebent esate žemos savivertės ir kūrybiškai mirę sektantai, jaučiantys poreikį kažką garbinti; arba esate tiek nuobodūs žmonės, kad savo malonumui renkatės skaityti ne grožinę knygą, o verčiau jos analizės knygą analizuojančią knygą (taip, tokių būna).